Derma ir jos svarba odos išvaizdai. Kolageno naudojimas gali pagreitinti senėjimo procesus.

Žmogaus odą sudaro trys sluoksniai: epidermis, derma ir hipoderma, arba poodinis ląstelynas. Dažniausiai kosmetologijoje yra nagrinėjamas epidermis, rečiau – derma ir labai retais atvejais (pvz., celiulito atveju) – epiderms. Toliau apsiribosime apžvelgdami tik du odos sluoksnius, epidermį ir dermą, ypatingą dėmesį skirdami epidermiui.

Derma – tai savotiškas karkasas, užtikrinantis odos mechanines savybes – jos stangrumą, tvirtumą ir elastingumą. Pagal savo vidinę sandarą derma primena spyruoklių ir vandens čiužinį: spyruoklių funkcijas atlieka kolageno ir elastino skaidulos, o visą tarp jų esančią ertmę užpildo vandeninis gelis, kuris susideda iš mukopolisacharidų (glikozaminoglikanų). Iš tikrųjų kolageno molekulės panašios į spyruokles, nes jose baltyminiai siūlai susuka kaip spiralės. O glikozaminoglikanai – tai didelės polisacharidų molekulės, kurios netirpsta vandenyje ir sudaro tinklelį, kurio gardelėse yra sulaikomas didelis kiekis vandens. Taip susiformuoja tąsus gelis. Šalia pamatinės membranos dermoje yra susikaupę daugiau glikozaminoglikanų, o jos „spyruoklės” yra minkštesnės. Tai vadinamasis spenelinis dermos sluoksnis. Po speneliniu sluoksniu yra išsidėstęs tinklinis sluoksnis, kuriame kolageno ir elastino skaidulos formuoja standų atraminį tinklą. Pagrindinis dermos glikozaminoglikanas – hialurono rūgštis – pasižymi didžiausia molekuline mase. Ši rūgštis suriša daugiausiai vandens. Hialurono rūgštis taip pat dažnai įeina į kosmetikos gaminių sudėtį, todėl vėliau apie ją pakalbėsime išsamiau.

Šio po epidermiu esančio dermos „čiužinio” būklę, jo standumą ir atsparumą mechaniniams krūviams nulemia tiek „spyruoklių” (kolageno ir elastino skaidulų) būklė, tiek iš glikozaminoglikanų sudaryto vandeninio gelio kokybė. Jei „čiužinys” yra prastos būklės: yra nusilpusios „spyruoklės” arba gelis nelaiko drėgmės – veikiant sunkio jėgai oda tampa nukarusi, ji pasislenka, išsitampo, susiraukšlėja ir praranda stangrumą. Jaunoje odoje tiek kolageno skaidulos, tiek glikozaminoglikano gelis nuolat atsinaujina. Metams bėgant dermos tarpląstelinės medžiagos atsinaujinimas vyksta vis lėčiau, kaupiasi pažeistos skaidulos, o glikozaminoglikanų kiekis neišvengiamai mažėja. Kosmetologai jau seniai svajoja atrasti būdus, kurie suteiktų galimybę daryti poveikį dermai, kadangi tai leistų veiksmingai šalinti raukšles. Be kolageno, elastino ir glikozaminoglikanų (tarpląstelinės medžiagos), dermoje yra ląstelinių elementų, kraujagyslių ir liaukų (prakaito ir riebalų). Pagrindinė dermos ląstelių funkcija – sintetinti ir ardyti tarpląstelinę medžiagą. Daugiausiai tuo užsiima fibroblastai. Jie gamina daugybę fermentų, kurie ardo kolageną ir hialurono rūgštį ir iš naujo sintetina molekules. Dėl šio nenutrūkstamo proceso tarpląstelinė medžiaga nuolat atsinaujina. Greičiausiai vyksta hialurono rūgšties metabolizmas. Mokslininkai vis dar neatsakė į klausimą, kodėl organizmas išnaudoja tiek daug energijos dideliam hialurono rūgšties kiekiui susintetinti, kai viskas yra nedelsiant sunaikinama. Didelis hialuroidazų (fermentų, kurie ardo hialurono rūgštį) aktyvumas yra opi gelių, kurių pagiringas yra hielurono rūgštis, gamintojų problema. Šie geliai yra naudojami kaip poodiniai užpildai, skirti lūpų kontūro formavimui, raukšlių korekcijai ir pan. Tam, kad užpildai iškarto po įvedimo nesuirtu, chemikai įvairiais būdais modifikuoja hialurono rūgšties molekules (pvz., prijungdami prie molekulės baltymus). Taip bandoma apgauti fermentą ir apsaugoti įvestą gelį nuo suirimo. Senstančioje odoje fibroblastai yra mažiau aktyvūs, jie vis prasčiau atlieka savo funkcijas. Ypač greitai netenkama gebėjimo atlikti tarpląstelinės medžiagos sintezę. Tuo tarpu ardymo galimybės ilgą laiką išlieka tokios pačios (juk ardyti lengviau nei kurti!). Taigi, senstančios odos dermos sluoksnis plonėja, drėgmės kiekis mažėja, dėl šių priežasčių oda praranda savo stangrumą ir elastingumą.

Be fibroblastų yra ir kitos svarbios dermos ląstelės – mikrofagai. Jie atlieka sargų vaidmenį ir apsaugo nuo pašalinių medžiagų prasiskverbimo į odą. Visi mikrofagai pasižymi specifine atmintimi – jie žaibiškai įsimena pirmą kartą bandančius patekti į odą įsibrovėlius ir geba įsakyti aplinkinėms ląstelėms sunaikinti priešą. Taip pat kaip fibroblastai, laikui bėgant, mikrofagai tampa mažiau aktyvūs. Dėl šios priežasties silpnėja odos apsauginės savybės. Taigi, oda primena šalį su silpnu valdovu: mažėja armijos kovinė parengtis, silpnėja drausmė, griūva ekonomika. Siekiant kokiu nors būdu sušvelninti šio proceso pasekmes, į kai kurias kosmetikos priemones ir maisto papildus yra dedamos medžiagos, stimuliuojančios mikrofagų darbą.

Visą dermą yra išraizgiusios plonytės kraujagyslės ir limfagyslės. Kraujagyslėmis bėgantis kraujas prasišviečia per epidermį ir suteikia odai rausvą atspalvį. Iš kraujagyslių į dermą patenka drėgmė ir maistingosios medžiagos. Dalis drėgmės kyla aukščiau, prasiskverbia j epidermį ir vėliau išgaruoja iš odos paviršiaus. Epidermyje kraujagyslių nėra, todėl drėgmė ir maistingosios medžiagos lėtai sunkiasi iš dermos. Jei dermos kraujagyslėse susilpnėja kraujotakos intensyvumas, pirmiausia dėl to nukenčia epidermis. Šiuo atveju oda primena medį, kuris pradeda džiūti nuo viršūnės. Taigi odos išvaizda labai priklauso nuo kraujagyslių būklės. Kraujagyslių mankštinimas, masažas, mikrosrovės stimuliacija ir preparatai, sustiprinantys kraujagyslių sieneles ir pagerinantys mikrocirkuliaciją, teigiamai paveiks odos išvaizdą. Beje, galimas ir kitas variantas, kai epidermio sausumą sukelia pernelyg intensyvus vandens garavimas per raginį sluoksnį. Šiuo atveju iš dermos gaunamas vandens kiekis gali būti toks pat.

Odos elastingumas ir stangrumas priklauso nuo kolageno ir elastino būklės (kolagenazės suardo senas kolageno skaidulas, o fibroblastuose vyksta naujų skaidulų sintezė). Senstant, aktyvūs fermento centrai yra blokuojami, todėl kolageno skaidulos pradedasusijunginėti, kauptis audinyje ir stabdyti naujų skaidulų sintezę, oda netenka elastingumo, atsiranda odos raukšlės. Atruofuojasipoodinių riebalų sluoksnis, atsiranda gilios raukšlės, pakinta veido ovalo formą.

Senstant, padidėja kolageno kiekis dermoje, dėl to oda tampa stangresnė. Tačiau yra ir kita medalio pusė. Odos elastingumas. Jis priklauso nuo elastano skaidulų, kurios gali stipriai išsitempti ir greitai sugrįžti į pradinę padėtį. Bėgant metams, elastino skaidulų kiekis tampa vis mažesnis ir odos elastingumas sumažėja.

Mechaninės odos savybės priklauso ne tik nuo skirtingų skaidulų tipų santykio, bet ir nuo drėgmės kiekio dermoje. Įrodyta, kad drėgmės padidėjimas jungiamojo audinio karkaso porose skatina kolageno ir elastino skaidulų įsitempimą, oda tampa stangresnė ir elastingesnė. Senstant, jungiamojo audinio gebėjimas išlaikyti drėgmę mažėja. Pagrindinė priežastis – glikozaminoglikanų koncentracijos sumažėjimas, tuo tarpu ir hialurono rūgšties. To pasėkoje, kolageno ir elastino „stigos“ silpniau įsitempia ir oda tampa mažiau elastingesnė ir stangresnė. Jungiamojo audinio skaidulų įsitempimas sumažėja ir dėl kitų priežasčių, pavyzdžiui, dėl dažno jų persitempimo (pavyzdžiui dėl staigaus svorio numetimo), lėtinio patinimo.

Kolageno ir elastino molekulės turi daug bendro. Jos turi panašius sandaros bruožus, savybes ir funkcijas, todėl toliau aš ne visada minėsiu elastiną, bet dažniausiai turėsiu ji omenyje.

Dauguma mokslininkų mano, kad laikui bėgant bendras kolageno kiekis ne mažėja. Bet kolagenas gali būti skirtingas. Kaip ir bet kokia bioorganinė medžiaga, kolagenas praeina pro visus vystymosi etapus – nuo gimimo iki mirties. Reiškia, kad reikšmingiausios kolageno molekulės ne tik susidaro, bet ir išgyvena brandos laikotarpį, kai jos atlieka savo funkcijas pilnu pajėgumu. Vėliau ateina senėjimo fazė ir galiausiai jos žūsta. Bet mes žinome, kad nieks nevyksta organizme be fermentų. Ir atitarnavusią kolageno molekulę reikia sunaikinti, paveikus ypatingu fermentu,-kologenaze, ją suskaidyti dalimis. Idealiu atveju turėtų būti užtikrinta visišką harmoniją – turi susidaryti tiek naujo kolageno, kiek buvo sunaikinta seno. Jaunystėje taip ir yra. Bet senstant šis balansas sutrinka. Jauno kolageno vis mažėja, o seno, kuris nelegaliai lieka tarpląstelinėje dermos ertmėje, daugėja. Kodėl taip vyksta?

Pirmiausiai, natūraliai sensta fibroblastai. Jie palaipsniui praranda gebėjimą sintezuoti kolageną ir jauno kolageno tampa vis mažiau. Jau sulaukus 25 metų amžiaus sumažėja kolageno gamybos mąstai. Nustatyta, kad po 40 metų kolageno gamyba sumažėja 1 %, o tai reiškia, kad sulaukus 55 metų organizmas gamina 15 % mažiau kolageno.

Antra, laikui bėgant antioksidantų sistema išsibalansuoja ir padidėja laisvųjų radikalų kiekis, dėl jų kolageno molekules susisiuva. Tokias „susiūtas“ molekules negali pasiekti kologenazes fermentas, ir senas, nugyvenęs savo amžių, kolagenas nėra suardomas, o kaupiasi tarp dermos ląstelių. Tarpląstelinė ertmė užsišiukšlina. Negyvo, nereikalingo kolageno kiekis vis didėja. Ir nors bendras kolageno kiekis nekinta, sutrinka seno ir naujo kolageno balansas. Kolageno tinklas negali pilnu pajėgumu vykdyti savo funkcijas.

Tarpląstelinė ertmė yra užpildyta geliu, joje vyksta daugybė būtinų reakcijų: iš ląstelių sudarytos medžiagos juda link „išėjimo“, kad galėtų atlikti funkcijas, dėl kurių jie susidarė. Pasišalina šlakai – ląstelės gyvybinių funkcijų rezultatai, kurie būtinai turi pasišalinti iš audinio. Priešinga kryptimi turi vykti ląstelės kvėpavimo ir maitinimosi procesai. Todėl tarpląstelinis gelis turi būti tam tikros konsistencijos ir tam tikru būdu organizuotas. O kolagenu užterštas gelis, aišku, keičia savo savybes ir negali užtikrinti normalios medžiagų apykaitos, t.y. medžiagų apykaita tarpląstelinėje ertmėje sulėtėja, negali vykti sklandžiai. Pailgėja kolagenų molekulių gyvavimo trukmė ir dėl to padidėja rizika, kad laisvieji radikalai gali padaryti žalą molekulėms. Fibroblastai lėčiau sintezuoja naują kolageną, nes jo ir taip yra daug. Organizmas kažkaip sužino, kada nustoti gaminti tam tikras medžiagas arba ląsteles. Be to, fibroblastai jaučia tam tikrą alkį, nes didžiąją dalį aminorūgščių, reikalingų kolageno sintezei, jie gauna, kai kologenazė naikina senas molekules.

Tokiu būdu, kosmetinių priemonių su kolagenu fragmentais, kurie gali pasiekti gilesnius odos sluoksnius, naudojimas gali pagreitinti senėjimo procesus.

Jauno kolageno padidėjimo odoje kiekio problemos sprendimas slypi metabolinės kosmetologijos srityje. Metabolinės kosmetologijos tikslas – gyvai ląstelei duoti tik reikalingas jai medžiagas, suteikti energijos, taip ją atjauninti ir suteikti jai galimybę (ne priversti) sintezuoti viską ko jai reikia ir reikalingais kiekiais (tai padaro RETINOIDAI.) Jos tikslas – veikiant giluminius apykaitos procesus sulėtinti išorinius biologinio senėjimo procesus. Tai XXI amžiaus kosmetologija.